|
|
| Šio žmogaus nėra Jūsų draugų rate.
| | Vardas, Pavardė: | Betty :: ♥ *(x | | Slapyvardis: | Vyshnia ;** ♥ | | Šalis: | Lietuva |
| Miestas: | Vilniaus |
| Apie mane: | NARKOMANO LAIŠKAS…
<i> Brangus tėte, mama, sese...
Guliu vienas savo šaltoje, niūrioje palatoje... Šalta ir niūru ne tik čia tarp keturių sienų... Šalta ir mano širdyje...Jaučiu, kad tikrai mirštu: šąla jau beveik nupuvusios mano kojos, tirpsta rankos ir svaigsta galva, tačiau labai noriu pasakyti jums tai, ko nespėjau per visus savo dvidešimt metų....
Iš tikrųjų mylėjau šį gyvenimą... It paukščiui sparnai, it žemei lietus, it kam kitam gyvam- oras, taip man buvo reikalingas gyvenimas ir, žinoma, jūs... Deja... Tai supratau tik dabar, gulėdamas, ir jausdamasis visišku bejėgiu...
Staiga prisiminiau savo vaikystę: tas nerūpestingas dienas, kurios buvo pačios laimingiausios mano gyvenime... Prisimenu, kai žaisdavau mūsų erdviame sode ir gaudydavau įvairiaspalvius drugelius savo mažomis rankutėmis... Kai skaudžiai parvirtęs ir nieko nepešęs verkdavau, tu, mama, mane ramindavai ir sakydavai, kad drugeliai- vienadieniai vabzdžiai, jiems reikia suteikti laisvę, todėl nevalia jų gaudyti... Dabar ir aš supratau, kad taip pat esu drugelis, tačiau savo laisvę pardavęs narkotikams, o diena, kurią gyvenu, jau baigiasi...
Prisimenu, kuomet pirmą kartą įsimylėjau... Tai buvo graži, protinga mergina, kuri buvo man neabejinga, su kuria tikrai jaučiausi laimingas... Deja laimė truko neilgai... Vienas neatsargus žingsnis, tik vienas gramas amfetamino- ir tarsi visko sudužimas... Tai supratau tik dabar... Gaila, kad narkotikų liūne, kuriame esu paskendęs, nebematau nė menkiausios šviesos...
Atleiskit man už viską. Atleiskit, kad narkotikai man buvo brangesni už jus...
Mama, nesupratau tuomet tavų ašarų, kai sėdėjau policijoj už narkotikų platinimą... Mačiau, kad tu verkei ir klausei manęs kodėl taip elgiuosi, bet tada man buvo aptemęs protas: apart narkotikų nemačiau nieko, todėl ašaros, kurios riedėjo ir riedėjo tavo raukšlėtu, gyvenimo vingių išvagotu veidu, manęs nė kiek nejaudino... Atleisk man, mama... | | |
|
|
|
