Pvz apie ką?
Lynežerio kaimas įsikūręs pietryčių Lietuvoje Varėnos r., Kaniavos sen. 29 km. nutolęs nuo rajono centro, apie 12 km į r. nuo Marcinkonių, Lyno ežero p. v. krante, prie kelio į Rudnią.
Kaime nesusikūrė kolūkis, gyvenvietė įėjo į miškų ūkio teritorijos ribas, todėl išsilaikė pastatai ir senoji sodybų struktūra.
Wtf?
Baigė seminariją, vėliau buvo studentu, perrašinėtoju, vertėju Rusijos mokslų akademijoje. Barkovas vertė daugiausia Antikos autorius. Savo talentą ir jėgas iššvaistė begirtaudamas. Barkovas taip pat sukūrė veikalą „Kunigaikščio Antiocho Dmitrijevičiaus Kantemiro gyvenimas“. Barkovo eilės buvo lengvos, švelnios ir laisvos, nenusileidžiančios netgi geriausiems to meto poetams, pvz. Lomonosovui. Tačiau reikia pastebėti, kad Barkovas išgarsėjo tiktai savo nešvankiąja ir nespausdinama poezija. Šie eilėraščiai po Rusiją plinta rankraščiais jau 200 metų. Jų šlovė tokia plati, kad visi tokio pobūdžio kūriniai Rusijoje vadinami „Barkovščina“. Vėliau Puškinas pastebėjo, kad Barkovas pirmasis iš Rusijos poetų pradėjo rašyti liaudies kalba vietoje senovinio sunkaus stiliaus. Literatūros tyrinėtojai paprastai aplenkia tokio pobūdžio rašliavą, tačiau ji nusipelno dėmesio, nes yra įtakinga ir turinti didžiulę įtaką. Be to, dažniausiai kuklius tyrinėtojus sužlugdo šios poezijos nepadorumas. Ši necenzūrinė poezija – juodžiausios nešvankybės, kurių esmė ta, kad kiekvienas daiktas vadinamas savo vardu. Barkovas jau pirmose eilutėse išlieja savo negausų nešvankių posakių arsenalą, todėl toliau nebelieka nieko kito kaip tik kartotis ir kartotis. Nesusipažinusiems su purvinąja Barkovo mūza reikėtų pabrėžti, kad šiose eilėse, nors ir neturinčiose gracijos, nėra ir nė lašo to patologinio elemento, sudarančio įžymiojo markizo de Sado kūrinių esmę. Europoje yra ir dešimtkart kenksmingesnių ir nemoralių pornografų, tačiau tokių keikūnų nėra. Be nešvankybių, Barkovo kūryboje dar reikėtų išskirti Barkovo liaudišką praščiokišką humorą, realistinę manierą bei „tvirtą“ kalbą, taigi Barkovas tikrai suvaidino savo vaidmenį rusų literatūros kovoje prieš aukštąjį stilių. Barkovas numiro, kai ištiktas nervinio priepuolio, daugiadienių išgertuvių metu jis paskendo lauko tualeto duobėje. Šį faktą apibūdina jo paties sukurta epitafija: „gyveno nuodėmingai, o numirė juokingai“.
Bl kaip idomiai, gal dar turi tokiu straipsniu? viska perskaiciau :/
kita perskaityk ;3
Neįdomų ;D
http://www.olialia.lt/userfiles/images/kaimas_olialia_akimis.jpg
Aciu, buvo idomu, siaip archeologija yra jega ;D
Jėgą!!!!!!!!! :DDDD
Kiekvienam ateina metas, kai tenka apsispręsti. Apsispręsti, kuo būsi užaugęs. Deja, ne visi lemtinguoju momentu žino atsakymą. Tuomet dalis šviesiųjų protų patraukia teisininkų, vadybininkų, ekonomistų, politikų keliais (beje, protingi dėdės jau kelis metus kalba, jog šių profesijų studijas bent kuriam laikui reikėtų panaikinti, kadangi jas baigiančiųjų žmonių skaičius gerokai viršija darbo vietų skaičių). Kiti, jaučiantys, jog dar neatrado tikrojo savęs, pradeda tą pažinimo kelionę – pasiima metus ar kelerius trunkančias atostogas, gal susiranda darbą, o gal prisikrauna kuprinę būtiniausių reikmenų ir iškeliauja į kelionę – pažinti ne tik platųjį pasaulį, tačiau ir save patį. Taip pat atsiranda ir tokių, kurių galbūt nevilioja nei teisė, nei ekonomika, o pajusti tikrą studentišką gyvenimą vis vien norisi. Dažnai jie renkasi studijas, kurios neatrodo labai sudėtingos (tačiau galiu patikinti, jog gilinantis į kiekvieną dalyką, atsiranda kažkas sudėtingo), o gal pats būsimosios profesijos pavadinimas ausiai skamba itin maloniai. Kadangi studijuodama esu sutikusi nemažai studentų, pasirinkusių studijas būtent dėl pastarojo teiginio, trumpai norėčiau papasakoti ir išsklaidyti tą tirštą miglos rūką apie profesiją, kuri tikriausiai dažnam skamba itin egzotiškai – archeologija.
Visų pirma ir svarbiausia – nebandyk studijuoti archeologijos, jei istorijos pamokos mokykloje tave „varė iš proto“, kadangi čia istorijos bus daug daugiau. Juk geras archeologas ne tas, kuris kasinėdamas kapinynus ar pilkapynus rado auksinių monetų, o tas, kuris pamatęs auksinę monetą, gali nustatyti, iš kurio ji laikotarpio, kas tuo metu vyko tiek Lietuvos teritorijoje, tiek visame pasaulyje, kaip ji galėjo pakliūti į Lietuvą, kuriose vietovėse dar yra rasta panašių radinių. Taigi bendras supratimas apie pasaulyje vykusius įvykius (arba tiesiog istoriją) yra būtinas. Taip pat labai svarbu yra užsienio kalbų mokėjimas. Dėl praeityje vykusių įvairių politinių įvykių daug bendros istorijos turime su slaviškomis tautomis – rusais ir lenkais, tad visiškai nenuostabu, jog labai daug istorinių šaltinių, įvairių tyrinėjimų ataskaitų yra parašyta būtent šiomis kalbomis. Tad, kaip sako archeologijos dėstytojai, šias kalbas mokėti yra privaloma.
Skirtingai nuo kai kurių kitų studijų, archeologijos studentai kiekvieną vasarą privalo atlikti archeologinę praktiką, trunkančią nei ilgai nei trumpai – apie mėnesį laiko. Tikriausiai nereikia minėti, jog fizinė ištvermė čia yra būtina. Kadangi archeologinės ekspedicijos yra vykdomos visoje Lietuvoje, tenka daug keliauti. Studentai yra apgyvendinami įvairiuose bendrabučiuose, mokyklose, o kartais, jei nėra kitos galimybės, tiesiog savo palapinėse. Tokiu atveju tai galėtų savotiškai priminti turistavimą – malkų ieškojimas, laužo kūrimas, pietų virimas ir, žinoma, archeologiniai kasinėjimai. Įdomu, kaip atrodo archeologijos studento praktika? Na, kavos praktikantas tikrai nenešioja. Archeologiniuose objektuose dirbama su įvairiais prietaisais – tacheometru, magnetometru. Taip pat ir su primityvesniais darbo įrankiais – kastuvais, mentelėmis, šepetėliais. Deja, tokio veiksmo kaip filmuose apie Indianą Džounsą tikrai nėra, o ir aukso luitų bei dinozaurų palaikų kol kas nerandama.
Nors stojant į archeologiją reikalaujama tik lietuvių kalbos, užsienio kalbos, istorijos valstybinių egzaminų ir geografijos mokyklinio egzamino rezultatų ir atrodo, jog su skaičiukais archeologija visai nesusijusi, neapsigauk, matematikos čia tikrai yra, kaip ir darbo su įvairiomis kompiuterinėmis programomis. Gali būti visiškai tikras, jog paskaitų neves vien tik teorines žinias turintys barzdoti pagyvenę archeologai. Tau dėstys tikri Lietuvos archeologai, iš kurių spindinčių akių matysi tikrą užsidegimą ir meilę savo darbui.
Paklausi, kuo mane sužavėjo archeologija? Ar tai buvo dėl taip egzotiškai skambančio pavadinimo? Tikrai ne! Seniai žinojau, jog archeologija – kaip tik man. Galimybė pirmai prisiliesti prie mūsų istorijos, atskleisti kažką naujo visuomet priversdavo širdį plakti tankiau. Be to, savęs niekada neįsivaizdavau sėdinčios biure prie kompiuterio, o čia – ekspedicijos, vis kiti kraštai, vis kažkas naujo!
