Mes laimingi, tik nežinom -
Mūsų laimė Argentinoj.
Išsibarstėm, išsidūkom
Tik dėl Argentinos trūkumo!
Subrendom anksti, suaugom,
Neva daugiau neturim kuo pasigirti.
[Tik tai nebent kaimynai...eis į pirtį.]
Matyt, man trūksta Argentinos, nes nesijaučiu laiminga. O gal to
nežinau... mane užknisa toks oras, kaip šiandien. Dangus susiraukęs
kaip šikna, tik ir nori man sugadint nuotaiką. Šiandien pagavau save
esant priklausomai nuo aplinkybių: tarp žmonių, ypač tų, kurie man
svarbūs, tų, kurie yra mano draugai, bet ne šeima aš laimingas, net be
Argentinos; viena tarp savęs - užsisklęstu ir neįsileidžiu pati savęs į
savo organizmą, neleidžiu sau surpasti, kas man yra. Matyt, it's some kind of spring depression...
Mokykla - užknisa, bet ten geriau net nei namie. Šeima *ž***a.
Apskritai kalbant, mano mama yra puiki: myliu ją tokią, visokią, šiokią
ir kitokią. Jinai visuomet atsiprašo, paaiškina, blaiviai mąsto, yra
protinga ir mano idealas, manau. Kartais panervina, bet ji matyt
vienintelis žmogus, prie kurio galiu prisiglausti ir pasakyti, kaip
viskas negerai. Mane knisa, užknisa, *ž***a tėtis. Rodos, žmogus kaip
žmogus, bet kaip tik kur nros išeinu, nebeįmanoma pasidaro.
-Alio? -Labas. Kur esi? -Nu mes su Rusne, žirmūnuose. Jau prie
namų. Gal galiu su trūliku namo? - Ne. Vakarienė. Tau reikia pavalgyti. (mintyse pagalvojau: VALGYTI, valgyti, valgyti... aš ir taip stora, kam dar? Jam pačiam vertėtų pasimaitint, nes atrodo kaip distrofikas.) -Bet mes pavalgėm... tai galiu? -Ne,mes laukiam tavęs kol pavalgysi.Man atrodo jūs čia CIRKUS IŠDARINĖJAT. (haha,jis ką? Kas tie cirkai? Rūrinamės matyt su alkoholikais, pagal jį.? ;C man 20, ir jis to neturėtų manyti.) -Nu
gerai,gerai... -Nu tai ir važiuok su trūliku. -Nu tai jei jau pyksti,
tai ok, atvažiuok... nenoriu pyktis,žinai? -Ne,tai tu važiuok
troleibusu. -Tėti,jei nori,tai ir važiuok,koks man skirtumas? -Nu ok.
Vėliau laimingiausios mano akimirkos buvo stovint ir laukiant tėčio.
Stoviu stotelėj; viena, ir vėjas kedena plaukus. Be striukes, bet ne
šalta. Apsiniaukę, bet nelija. Su savim, su muzika; savom mintim. Ir
tėtis. Atvažiuoja. Jau nuo pat tilto pradžios pažįstu mūsų mašiną,
nežinau dėl ko, bet net garsą, kai ji užsiveda, pradėjau atskirt...
-Labas. -Labas,Austėja.Žinai, mes jaudinomės ir bla bla,mama ir
aš nevalgėm,o tai bla bla kaip blogai bla bla,ir tu nevalgius.Reikia VALGYTI. (užžžžknisa.) -Mhm... -Gerai,kad bent į SMS atsakinėji. (aha, o tu man kalbi šitą visą po to,kai pats visko pridirbęs esi...o taip,ir aš žinau, ką.) *Ilga pauzė.* -Ilgai
buvai. -Nu žinau, kamščiai,mes dar nuėjom kokteilio... -Kokteilio!O
kur?Akropoly? -Ne,Madoj. -O kur madoj kokteiliai? -Nu taigi ten,kur
valgom kartais.Ką aš žinau,kaip ten vadinas... (toks jausmas,kad įtaria mane ne pienšiką kokteilį, o kokteilį su kanapėm ir vodka gėrus.) -Mhm...aš tavęs nebaru.(mhm,nebari...) -Tai ką šiandien gavai? -Nieko. -Gavai. -Ką? -Moralą. (čia matyt jo toksai humoro surpatimas.Gavau pamokslą,ajėj,kaip juokinga.Nejau visi tėčiai tokie sąmoningi?)*Vėl pauzė.* -O kaip sekės? -Gerai,nu. -O japonų? -Nu gerai, sakau. Viskas ok.
Ir pagaliau atsidarė durys. Važiuodama automobiliu galvojau,kad
žviegsiu ant jo,bet matyt,aš ir atrodžiau girta ir šiaip kažkokia
nesveika. Bendria,aš visada taip atrodau.
O su mama viskas gerai.Ir paskui vėl tėtis. Tėtis aiškiai manim
nepatikėjo,tai mamos paklausė,kur madoj kokteiliai.Mama pasakė,tėtis
kažką neaiškiai numykė, ir mintyse pagalvojau,kad matyt man reikia kokį
alkotesterį pakišt ir įrodyt,kad aš blaivi, ir kad Jokių Cirkų Nekretėm.
Nusibosta man jis. Jau beveik kiekvieną dieną tiap, tik šiandien jam
kažkas su uto gėrimu buvo užėję... taip tai šiaip apsipykstam dėl
visokių afganų kurtų, šviesoforų ar dar ko. Iš vis, nesveika diena.
"Nejau mes vien instinktais vedini?"
|