...tai yra tai, apie ką vieni pagalvoję pajunta palengvėjimą, o kiti puola į paniką. Iš tiesų šis paslaptingas, tačiau neišvengiamas reiškinys sukelia prieštaringus vertinimus. Bet kad ir kaip ten bebūtų - kiekvienas iš mūsų į mirtį žiūrime kaip į paslaptį. Kitaip tariant : kol nemirsi - nesužinosi, o kai mirsi - tau tai neberūpės. Vėlgi : kas yra mirtis ? Ar tai Dievo užgaida ? ...įprastas fizikinis reiškinys ? ...stebuklas ? ...mistika ? Kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Tačiau štai kelios įdomios, verčiančios susimąstyti citatos apie Mirtį. [Mirties žodžiai herojui] "Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir, pavertę šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlint nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangumi, nei su jų pragaru. Aš - gamtos dėsnis." A.Munte "Mirtis gerokai universalesnė už gyvenimą, kiekvienas miršta, bet ne kiekvienas gyvena." A. Sachs "Ar verta tiek stengtis dėl ateities, jei net nežinai ar ji išvis bus?.. Ar verta aukoti dabartį, tarkim savo paauglystę, savo išsilakstymą, jei net nežinai ar bus ta ateitis, dėl kurios taip stengiesi ?" (Citata iš diskusijos.lt) "Jeigu kyla tokia mintis, kad gali greit numirti ir viskas baigsis, reiškia kažką darai ne taip kaip to nori. Tai yra, jeigu mirtum ir tau leistų pažvelgt į tai kaip gyvenai, sėdėtum ir dūsautum : "Va ten galėjau kitaip pasielgt, o ten irgi" ir t.t... O jeigu gyveni kiekviena (daugiau ar mažiau) akimirka (ta plačiąja prasme; tai yra - jauti ją), iš esmės nėra skirtumo kada mirsi, nes mirsi gyvendamas." (Citata iš diskusijos.lt) "Bijau to laiko kai liksiu pasaulyje vienas. Ta prasme : mirs tėvai, seneliai ir panašiai... Vaikai turės savo gyvenimą ir džaiugsis, o pats galvosiu, kad niekam esu nebereikalingas šiame Pasaulyje ir teks laukti mirties..." (Citata iš diskusijos.lt)
anksciau ar veliau numirsim, tai cia bijok nebijos, bet nieko nepribijosi... tiesiog dziaukis kiekviena diena daryk viska kas imanoma, nes galbut rytoj numirsi..
Reikia stengtis gyventi taip, kad gulant i grabą būtu smagu prisiminti, o pati mirtis, kai jau ateina tas momentas, tai... viskas išsijungia... ir viskas. Ko ten bijoti? Na, skausmas... del ligos... , bet išsijungs ir viskas.
tosk jau tas gyvenimo principas - vienas išeina , kitas ateina, ir nieko čia nepakeisi
Esu girdejusi zmoniu nuomoniu, jog mirtis - tai musu keliones gyvenime tesinys, tik kitame lygmenyje, kuomet netenki kuno, esi tik nematoma energija.
Kiti tiki reinkarnacija - atgimimu kitu pavidalu. Ir netgi yra teigianciu, jog atsimena kas buvo praeitame gyvenime ir ka veike.
O tikroji tiesa yra kazkur anapus... Anapus sio pasaulio, anapus musu samones ir fizikiniu desniu....
Teisingai, o jei nebijome?
Ot taip, nebijom ir tiek. Ir nereikia būt tokiem savymylom; oj, kas bus, kaip čia aš numirsiu... Ogi nieko, pasaulis nesugrius, žemė toliau suksis, gyvens vaikai. O nenoras mirt turėtu būti pagrįstas nespėtais nuveikti darbais, ir tik dėl to, kad mirdamas jaustum, kad kažką reikšmingo padarei (čia vėl savimeilė).
