|
G. Sorošo bendražygis, kartu su juo įsteigęs Quantum fondą Jim Rogers,
turėjo gyvenimo svajonę: motociklu apkeliauti pasaulį. Užsidirbęs
pakankamai milijonų, būdamas trisdešimt septynerių metų amžiaus, jis
„išėjo į pensiją“ ir ėmėsi paversti savo svajonę realybe. 1991-aisiais
metais jis, įveikęs 65 tūkstančius mylių, motociklu apkeliavo visą
pasaulį ir apie šią kelionę parašė knygą „Investment Biker“.
Savaime
suprantama, investuotojas, keliaujantis po keisčiausias šalis, jose
daugiausia domisi ne kultūra ar turistų traukos objektais (nors apie
juos, ypač kurie dar nėra labai plačiai žinomi masiniam turizmo
paslaugų vartotojui, irgi nemažai pasakojama), bet šalies ekonomika ir
investavimo galimybėmis. Pabuvus šalyje keletą dienų ant motociklo gana
nesunku nuspręsti, ar joje vertėtų giliau pasidomėti investavimo
galimybėmis: daug ką apie šalies biurokratiją pasako imigracijos
procedūros, korupcija bei kyšių prievartavimas, juodoji valiutos rinka
(jeigu ji egzistuoja, ir vietinės valiutos bei dolerio santykis labai
skiriasi nuo oficialiojo, investuoti tikrai neverta) bei ar lengva
rasti pirkti benzino. 1991-ieji metai buvo didelių permainų laikais juk
tai metai, kai byrėjo Tarybų Sąjunga. Rytų Europoje kūrėsi naujos
demokratijos, bet ekonomikos dar nebuvo visiškai laisvos, o
hiperinfliacijos laikotarpis dar buvo tik ateityje. Važiuodamas per
Sibiro platybes bei naująsias laisvas Rytų Europos valstybes ir
matydamas tuščias parduotuves, bet itin mažas kainas, Jim Rogers teisingai numatė, jog atsivėrus tarptautinei prekybai, Rytų Europoje
reikia laukti nemažos infliacijos. Investavimą šiame regione jis
(teisingai) laikė dar per daug ankstyvu — tam reikia palaukti
ekonomikos stabilizavimosi.
Tiesa, kitos Jim Rogers įžvalgos Rytų Europos atžvilgiu buvo per daug pesimistiškos.
Važiuodamas motociklu per Afriką, ir daugelyje valstybių matydamas
didelę ekonominę betvarkę, politinę diktatūrą, valiutos nestabilumą,
hiperinfliaciją, korupciją ir pilietinius karus tarp genčių lygiai
tokią pačią ateitį prognozuoja ir Rytų Europai. Tik Afriką tuo metu Jim Rogers vertino kaip pažengusią kokiu dešimtmečiu pirmiau nei post-sovietinę
erdvę, nes „Afrikoje jau visi supranta, kad tokia politika niekur
neveda, tuo tarpu rytų europiečiams šiais klystkeliais dar teks nueiti“.
Jim
Rogers įspūdį padarė Kinijos gyventojų darbštumas ir sugebėjimas itin
efektyviai panaudoti turimus resursus — jam ypač didelį kontrastą
sudarė kaimyninė Rusija, kuri, turėdama platųjį Sibirą, visiškai
netaupė gamtos išteklių. Kinija autoriui patiko ir tuo, jog jos
vyriausybė darė nuoseklius žingsnius link rinkos ekonomikos (nors visai
neseniai buvo įvykęs Tiananmenio aikštės skerdynės). Dar ir dabar Jim Rogers labai tiki puikia Kinijos ekonomikos ateitimi: paskutinė jo knyga, išleista pernai metais, vadinasi „A Bull in China“.
Tad kokia yra ideali valstybė, į kurią investuotų Jim Rogers?
Pirmiausia, neturi būti jokių apribojimų kapitalo srautams į ir iš
šalies, o šalies valiuta turi būti laisvai konvertuojama: investuoti į
šalį, kai nelabai aišku, kaip bus įmanoma pinigus iš jos atsiimti yra
žymiai per anksti. Labai svarbu, jog šalis eitų liberalizavimo linkme,
ir ekonominės laisvės norėtų visos šalies politinės jėgos: nėra prasmės
investuoti ten, kur po keleto metų į valdžią atėję kitos pakraipos
politikai visas reformas nubrauktų ir šalį grąžintų į prieš tai buvusią
padėtį. Be to, būtų labai gerai, jei apie akcijų rinką niekas nebūtų
girdėjęs — tai dažniausiai reiškia, jog akcijos bus pigios. Jeigu
straipsniai akcijų rinkos tema pasirodo vietinių dienraščių pirmuose
puslapiuose, investuoti į šalį tikrai per vėlu — nebent galima tokią
šalį „shortinti“. Kai jau pasirinkta valstybė investicijoms,
tereikia nupirkti kokią dešimtį didesnių kompanijų su stipriais
balansais ir stabiliu verslu.
Nuo to laiko, kai Jim Rogers keliavo po pasaulį motociklu, praėjo septyniolika metų. Jis rašo, jog
po 25-erių metų norėtų kelionę pakartoti ir pamatyti, kaip pasaulis
pasikeitė per tą ketvirtį amžiaus. Daug įžvalgų iš tiesų buvo
teisingos: Kinija tapo stipria ekonomika, Rytų Europa pergyveno
hiperinfliaciją, didžioji dalis Afrikos valstybių taip ir nesugebėjo
praturtėti ir susitvarkyti savo ekonomikų, Japonijos rinka patyrė
didelį nuosmukį. Bet dalis autoriaus prognozių buvo labai jau
netikslios: Rytų Europa tapo pažengusiomis rinkos ekonomikomis, Čilė
netapo pirmojo pasaulio šalimi, Argentina patyrė ne vieną krizę, Rytų
Europa netapo diktatorių irštva ir joje nesiplieskė karai (išskyrus
Jugoslaviją). Kol kas ypač neteisinga Jim Rogers prognozė,
jog iki kokių 2040-ųjų metų labai pakis tarptautinės valstybių sienos
(ypač Afrikoje, gentiniu principu), o didžiosios valstybės subyrės
(Indija turėtų skilti į tris dalis, Brazilija į dvi ir t.t.) Galbūt
tokios mintys autoriui kilo dėl laikmečio dvasios: 1991-ieji tikrai
galėjo leisti tikėtis dar ne vienos didelės valstybės subyrėjimo.
Tačiau nemažai įžvalgų apie makroekonominio stiliaus investavimą
išlieka aktualios ir dabar.
|
