|
Kalbėjot apie įsipareigojimus. Aš šiek tiek
atgal. Aš jums pasakysiu vieną dalyką. Gyvenime esu patyrus lengva
šoką. Dėl to kad kitas žmogus sakė jog myli. Atrodo, valio. Kas čia
tokio? Myli ir mylėk, aš uodega pakelsiu , lupas pridažysiu,
blakstienom mirkt, koketė.... Bet. Tarsi užgriuvo kas ir ėmė spaust.
Pagalvojau... Kito prisipažinimas meilėje pažadina sąžinę(aišku, kas ja
turi), jautiesi atsakingas už tą žmogų. Tai tas pats kas išduoti kito
pasitikėjimą tavimi. Sunku... kai tave myli, labai sunku. Baisu. Tada
pagalvojau, vat taip.. iki pat mirties... Mirsiu turbūt, nes neišeis
man būt su tuo žmogum, skirtingi pernelyg esam... Psichologiškai labai
jaučiausi prislėgta, nors ir buvo malonu. Su laiku, žmogus, subrendęs
žmogus, jis matomai atsirenka ir nenori sau užkraut to, kas slegia.
Todėl nepasakyčiau, kad Orvel bijo įsipareigojimų, jis tiesiog
atsargus. Be to, tai yra taktiška ir kito žmogaus atžvilgiu. Tik
nesubrendėlis duoda kitam viltį o po to išputęs akis rėkia „durne,
blyn, įsimylėjo“. Jeigu mes būtumėm dėmesingesni vieni kitiems,
atidesni, brangintumėm, gerbtumėm vienas kita, mes visi būtumėm daug
laimingesni. Kiek peripetijų ir tarpusavio aiškinimusi, tuščiu ir
beprasmiškų mes tada galėtumėm išvengt....
_________________
Buvau, kuo esi, būsi, kuo esu.
|
