|
Cia ner taves ir pasidare taip tylu,
Lyg juroj be bangu.
Cia nesigirdi, tavo
"ti,ti ti",
O as einu i sviesa,i VASARA
tamsiu, tamsiu keliu,
as einu i vilty kuria suteiksi Tu...
Bet as manau velu....
Gyveno sykį labai sunkaus būdo berniukas. Jis greitai užsiplieksdavo,
puldavo muštis, ieškoti priekabių. Vieną dieną tėvas padavė jam maišelį
vinių ir paragino įkalti po vinį į jų kiemo tvorą kaskart, kai tik su
kuo nors susivaidys. Pirmąją dieną berniukas įkalė trisdešimt aštuonias
vinis. Bėgant laikui ėmė suvokti, kad daug lengviau yra sutramdyti savo
pyktį nei kalti vinis, i rpo daugelio savaičių, vieną vakarą, pasakė
tėvui, kad tądien su niekuo nebuvo susipešęs. Tėvas jam atsakė:
- Nuostabu. O nuo šiol kiekvieną dieną, kai tik su niekuo nesusipeši,
ištrauk iš tvoros po vinį. Po kurio laiko berniukas jau galėjo pranešti
tėvui, kad tvoroje vinių nebeliko. Tuomet tėvas paėmė jį už rankos,
nusivedė prie tvoros ir tarė:
- Mano sūnau, visa tai yra puiku, bet žiūrėk: visa tovra išvarpyta.
Mediena jau niekada nebus tokia kaip anksčiau. Kai pykčio pagautas
sakai užgaulų žodį, sužeidi tave mylinčius žmones ir juose atsiveria
žaizdos, panašios į šias skyles. Ir kiek sykių beprašytum atleidimo,
žaizdos lieka.
|
